Noriu gauti prieglobstį LR

Viena iš prigimtinių žmogaus teisių yra teisė ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir šiuo prieglobsčiu naudotis. Lietuvos Respublika gerbia ir saugo šią žmogaus teisę.

Prieglobstis Lietuvoje – tai:

• pabėgėlio statusas;
• papildoma apsauga.

Prieglobsčio suteikimas Lietuvos Respublikoje – tai apsauga nuo grąžinimo į kilmės šalį, leidimo gyventi (nuolat arba laikinai) Lietuvoje išdavimas bei socialinės pagalbos teikimas užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis. Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, išduodamas leidimas nuolat gyventi, užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga, − leidimas laikinai gyventi (jis gali būti pakeistas po 2 metų, jeigu išliko pagrindai, dėl kurių buvo suteikta papildoma apsauga). Suteikus užsieniečiui prieglobstį, šiam asmeniui Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka taikoma socialinė integracija (iškilus klausimų, susijusių su socialinės integracijos taikymu, prašom kreiptis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją).

Pabėgėlis − tai užsienietis (užsienio šalies pilietis arba asmuo be pilietybės), kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

Papildoma apsauga Lietuvoje suteikiama užsieniečiui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Prašymą suteikti prieglobstį užsienietis gali pateikti:

• Valstybės sienos apsaugos tarnybai - Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktuose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurioje galioja pasienio teisinis režimas;
• Migracijos departamento teritoriniam padaliniui – užsieniečiui esant Lietuvos Respublikos teritorijoje;
• Užsieniečių registracijos centrui (Pabradė, Švenčionių r.).

Jeigu užsienietis ieško prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, bet atvyko į šalį arba yra joje neteisėtai (be Lietuvos Respublikos vizos ir / arba galiojančio kelionės dokumento), su prašymu suteikti prieglobstį jis turi kreiptis nedelsiant. Priešingu atveju Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikoma atsakomybė už neteisėtą atvykimą į Lietuvos Respubliką arba buvimą joje.

Užsienietis asmeniškai pateikia prašymą suteikti prieglobstį. Nepilnamečių šeimos narių vardu prašymą gali pateikti vienas iš pilnamečių šeimos narių. Nelydimo nepilnamečio užsieniečio arba neveiksnaus užsieniečio vardu prašymą gali pateikti jo atstovas.

Prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, užsienietis turi išdėstyti visus faktus bei nurodyti priežastis, dėl kurių, jo nuomone, jam būtina suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 

Užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, įgaliotas valstybės tarnautojas registruoja prašymą (jeigu prašymas suteikti prieglobstį nebuvo pateiktas raštu – surašo laisvos formos prašymo suteikti prieglobstį protokolą, kuriame nurodo prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją) ir atlieka prieglobsčio prašytojo pirminę apklausą bei kitus pirminius veiksmus, kad būtų sudaryta prieglobsčio prašytojo asmens byla.

Prieglobsčio prašytojas valstybės tarnautojui turi pateikti visus turimus dokumentus (asmens tapatybės dokumentai, kelionės bilietai, kiti dokumentai, susijęs su prieglobsčio prašymo motyvais ir pan.). Taip pat paimami prieglobsčio prašytojo, sulaukusio 14 metų amžiaus, pirštų atspaudai. Bei atliekamas prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo pirminis įvertinimas.

Pirminė apklausa atliekama prieglobsčio prašytojo gimtąja kalba arba kalba, kurią prieglobsčio prašytojas geriausiai supranta. Jeigu būtina ar to pageidauja prieglobsčio prašytojas, apklausoje dalyvauja vertėjas ir įgaliotas atstovas (teisininkas).

Pirminės apklausos tikslas – surinkti duomenis apie prieglobsčio prašytoją bei kartu atvykusius prieglobsčio prašytojo šeimos narius, atvykimo į Lietuvos Respubliką maršrutą, duomenis, susijusius su Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymu, taip pat išsiaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus bei prieglobsčio prašytojo padėtį trečiosiose valstybėse.

Jei prieglobsčio prašytojas nepilnametis, pirminiai veiksmai atliekami dalyvaujant bent vienam iš jo tėvų (įtėvių) arba kitam teisėtam atstovui, su kuriuo nepilnametis prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką. Jei prieglobsčio prašytojas yra nelydimas nepilnametis, pirminiai veiksmai atliekami dalyvaujant įgaliotam atstovui bei vaikų teisių apsaugos institucijos atstovui.

Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikytas arba jam skirta alternatyvi sulaikymui priemonė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Prieglobsčio prašytojas gali būti apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre; kitose apgyvendinimo vietose Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; prieglobsčio prašytojui Migracijos departamento sprendimu gali būti leista apsigyventi ir jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, jeigu pats jis to pageidauja.

Nelydimas nepilnametis prieglobsčio prašytojas apgyvendinamas pas pilnamečius giminaičius, atstovą arba Pabėgėlių priėmimo centre, jeigu jo atstovas tam neprieštarauja.

Pažeidžiami asmenys ir jų šeimos nariai gali būti apgyvendinti kitose jų specialiuosius poreikius atitinkančiose apgyvendinimo vietose, kurias administruoja su prieglobsčio prašytojais dirbančios nevyriausybinės organizacijos. Pažeidžiamiems asmenims, kai tai įmanoma, leidžiama apsigyventi su teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiu pilnamečiu artimuoju giminaičiu arba atstovu.

Bet kokio amžiaus prieglobsčio prašytojui, turinčiam teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Migracijos departamentas išduoda Užsieniečio registracijos pažymėjimą. Užsieniečio registracijos pažymėjimas išduodamas vietoj prieglobsčio prašytojo turimų asmens dokumentų, kurie paimami ir saugomi jo asmens byloje. Užsieniečio registracijos pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas yra prieglobsčio prašytojas, turintis teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Gavęs užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį ir kitus surinktus dokumentus, Migracijos departamentas gali nuspręsti:

• Nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį. Toks sprendimas priimamas, kai Migracijos departamentas, įvertinęs turimą informaciją, nustato, kad: užsieniečiui prieglobstį yra suteikusi kita Europos Sąjungos valstybė narė ar saugi trečioji valstybė, todėl jis gali grįžti į šią valstybę bei toliau naudotis prieglobsčiu; jis atvyko į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės; jis pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų. Sprendimas nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį priimamas per 48 val., šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 3 darbo dienomis.

• Nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį iš esmės ir perduoti prieglobsčio prašytoją kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Toks sprendimas priimamas, kai vadovaujantis 2013 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 604/2013 nustatoma, kad už pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

• Nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka. Toks sprendimas priimamas, kai Migracijos departamentas, įvertinęs turimą informaciją, nustato, kad prieglobsčio prašytojas:

• atvyko iš saugios kilmės valstybės;
• prašyme suteikti prieglobstį pateikė tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis;
• siekdamas klaidinti tyrimą, pateikė apie savo asmens tapatybę ar pilietybę klaidinančią informaciją ar suklastotus dokumentus arba nepateikė ar sunaikino informaciją ar dokumentus apie savo asmens tapatybę ar pilietybę, kurie gali turėti esminės įtakos priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo;
• pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuris yra paremtas prieglobsčio prašytojo pateiktais duomenimis, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi, klaidinantys bei prieštaraujantys surinktai informacijai apie užsieniečio kilmės šalį ir dėl to akivaizdžiai neįtikinami;
• pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kai neatsirado arba nebuvo pateikta naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti prieglobsčio nustatytus kriterijus;
• pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę;
• atsisakė leisti paimti jo pirštų atspaudus;
• dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį, kuris nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, priimamas per 7 darbo dienas, šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 3 darbo dienoms.

• Nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės. Toks sprendimas priimamas, kai Migracijos departamentas, įvertinęs turimą informaciją, nustato, kad nėra pagrindo nenagrinėti prašymo, perduoti prieglobsčio prašytoją kitai Europos Sąjungos valstybei narei arba nagrinėti prašymą skubos tvarka. Sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį, kuris nagrinėjamas iš esmės, priimamas per 3 mėnesius, šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip dar 3 mėnesiams.

Prieš priimant sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį privalo būti atliktas išsamus, nepriklausomas ir nešališkas tyrimas. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas – sudėtinga administracinė procedūra, kuri detaliai aprašyta įstatymuose. Tyrimą dėl prašymo suteikti prieglobstį atlieka ir sprendimą dėl prieglobsčio priima Migracijos departamentas. Migracijos departamentas patikrina prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją ir surenka papildomos informacijos apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas. Kai surenkama visa reikalinga informacija, Migracijos departamentas įvertina, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas prieglobstis, ir priima vieną iš šių sprendimų: 

• suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimas nuolat gyventi), galiojantį 5 m.;
• nesuteikti pabėgėlio statuso, suteikti papildomą apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį 2 m.;
• nesuteikti prieglobsčio ir išduoti leidimą laikinai gyventi kitais pagrindais;
• nesuteikti prieglobsčio ir užsienietį grąžinti arba išsiųsti iš Lietuvos. 

Visi Migracijos departamento priimti sprendimai per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos gali būti apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti užsieniečio prašymą iš naujo. Vilniaus apygardos administraciniam teismui atmetus skundą, užsienietis turi teisė jį apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris gali skundą tenkinti ir bylą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo arba atmesti skundą. Atmetus skundą, įsigalioja Migracijos departamento sprendimas. 

Apeliacinės procedūros metu užsieniečiui gali būti nemokamai teikiamos teisinės paslaugos.

Prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi šias teises:

1. Gyvendamas Lietuvos Respublikos institucijų paskirtose apgyvendinimo vietose, sulaikymo vietose bei pasienio kontrolės punktuose ir tranzito zonose naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis.
2. Nemokamai gauti informaciją apie savo teises ir pareigas bei jų nevykdymo padarinius prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, taip pat informaciją, susijusią su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu.
3. Tvarkyti ir notarine tvarka įforminti dokumentus, susijusius su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu.
4. Naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka;
5. Gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis, kai toks naudojimasis susijęs su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu.
6. Naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis.
7. Nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą, psichologinę pagalbą ir socialines paslaugas Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre.
8. Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka kas mėnesį gauti 10 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio piniginę pašalpą.
9. Kreiptis į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos bei kitos organizacijos, teikiančios specializuotą teisinę pagalbą ar konsultacijas prieglobsčio prašytojams, atstovus ir su jais susitikti privatumą užtikrinančiomis sąlygomis (įskaitant pasienio kontrolės punktus ar tranzito zonas).
10. Priskyrus pažeidžiamiems asmenims, naudotis jų specialiuosius poreikius atitinkančiomis priėmimo sąlygomis.
11. Naudotis kitomis priėmimo sąlygomis ir teisėmis, kurios jam garantuojamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus.

Prieglobsčio prašytojas pareigos yra:

1. Laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
2. Vykdyti Migracijos departamento ir teismo sprendimuose prieglobsčio prašytojui nustatytas pareigas.
3. Leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę.
4. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.
5. Valstybės institucijos ar įstaigos, kuriai pateiktas užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, atliekamos apklausos metu deklaruoti turimas lėšas ir Lietuvos Respublikoje turimą turtą ir Migracijos departamentui laisva forma raštu deklaruoti gautas lėšas teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiu per 3 darbo dienas nuo jų gavimo dienos.
6. Nedelsiant raštu pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, jeigu Migracijos departamento sprendimu leista apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje.

Įvedus karo padėtį, nepaprastąją padėtį ar paskelbus ekstremaliąją situaciją, prieglobsčio prašymas gali būti pateikiamas:

1. Pasienio kontrolės punktuose ar tranzito zonose – Valstybės sienos apsaugos tarnybai;
2. Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu į Lietuvos Respubliką atvykote teisėtai, - Migracijos departamentui;
3. Užsienio valstybėje – Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose (šiuo metu prašymą suteikti jums prieglobstį Lietuvos Respublikoje galite pateikti tik Lietuvos Respublikos ambasadoje Baltarusijoje).

Jeigu prieglobsčio prašymą teikiate nesilaikydami nurodytų sąlygų, pagal galiojančius įstatymus Jūsų prieglobsčio prašymas nebus priimtas, bet Jums bus paaiškinta prieglobsčio pateikimo tvarka. Jeigu valstybės sieną kirtote neteisėtai, Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsižvelgusi į pažeidžiamumą ar kitas individualias aplinkybes spręs, ar priimti Jūsų prieglobsčio prašymą. Prieglobsčio prašymo forma yra laisva, prašymas turi būti pateiktas asmeniškai, nepilnamečių šeimos narių vardu prašymą gali pateikti vienas iš pilnamečių šeimos narių. Prieglobsčio prašymas gali būti pateiktas žodžiu ar raštu, bet svarbu nurodyti esmines prieglobsčio prašymo pateikimo priežastis, savo tikslius duomenis: vardą, pavardę ir gimimo datą bei pateikti visus turimus dokumentus.

Tai, kad prieglobsčio prašymą pateikėte Lietuvoje, nebūtinai reiškia, kad prieglobsčio prašymas bus nagrinėjamas Lietuvoje. Jeigu Jūsų šeimos nariai – sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai, jeigu esate nepilnametis, Jūsų motina ar tėvas – gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje arba Jūs atvykote į Lietuvą iš kitos Europos Sąjungos valstybės, kurioje kreipėtės dėl prieglobsčio suteikimo, arba prieš tai turėjote tos valstybės išduotą vizą ar leidimą gyventi, tokiu atveju ta Europos Sąjungos valstybė gali būti atsakinga už Jūsų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Tokiu atveju Migracijos departamentas gali priimti sprendimą nenagrinėti Jūsų prieglobsčio prašymo ir perduoti prieglobsčio prašymą kitai Europos Sąjungos valstybei, kuri bus atsakinga už prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą. Svarbu, kad visą informaciją apie kitose Europos Sąjungos šalyse gyvenančius šeimos narius pateiktumėte nedelsiant, tam, kad atsakingos valstybės nustatymo procedūra būtų atlikta iki bus priimtas pirmas sprendimas dėl Jūsų prieglobsčio prašymo. Jeigu Jūsų šeimos nariai gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, tam, kad būtų nustatyta atsakinga už Jūsų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą Europos Sąjungos valstybė, Migracijos departamentui turi būti pateikiami Jūsų ir Jūsų šeimos narių rašytiniai sutikimai dėl šeimos susijungimo. Jeigu vis tik bus nustatyta, kad Jūsų prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas Lietuvoje, tokiu atveju Migracijos departamentas nagrinės Jūsų prieglobsčio prašymą.

Pateikus prieglobsčio prašymą, specialistas arba pareigūnas atlieka pirminę apklausą, surenka Jūsų turimus dokumentus, padaro Jūsų nuotrauką ir paima pirštų atspaudus. Šios apklausos tikslas yra surinkti informaciją apie Jus ir Jūsų šeimos narius, kurie atvyko kartu su Jumis, Jūsų atvykimo maršrutą, duomenis, reikalingus nustatyti, kuri valstybė yra atsakinga už Jūsų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, bei Jūsų motyvus dėl prieglobsčio suteikimo.

Prieš priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Migracijos departamento specialistas atlieka pagrindinę apklausą siekdamas sudaryti galimybę Jums detaliai papasakoti, kodėl kreipėtės dėl prieglobsčio suteikimo ir pateikti Jūsų motyvus patvirtinančius dokumentus, kurių nepateikėte anksčiau. Apklausos yra konfidencialios ir informacija nebus viešai atskleidžiama ar perduodama Jūsų kilmės valstybės institucijoms. Pareigą neatskleisti prieglobsčio bylos informacijos turi Migracijos departamentas ir kitos valstybės institucijos, advokatai ir vertėjai, dalyvaujantys prieglobsčio procedūroje. Visa Jūsų teikiama informacija reikalinga specialistui, nagrinėjančiam prieglobsčio prašymą, kad nustatytų reikšmingas aplinkybes ir parengtų sprendimą, ar Jūsų prieglobsčio prašymo motyvai atitinka prieglobsčio suteikimo pagrindus. Apklausos metu:

• Paaiškinkite, koks pavojus Jums gresia kilmės valstybėje ir dėl kokių priežasčių;
• Bendradarbiaukite su prieglobsčio bylą nagrinėjančiu specialistu ir atskleiskite visas aplinkybes. Migracijos departamentas galės priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jeigu gera valia dėsite pastangas pagrįsti savo prieglobsčio prašymą;
• Pateikite visus turimus dokumentus ir kitus įrodymus (taip pat ir elektroniniu formatu), patvirtinančius Jūsų nurodytas aplinkybes, per įmanomai trumpiausią laiką. Tuo atveju, jeigu negalite pateikti dokumentų, Migracijos departamentas vertins Jūsų nurodytas aplinkybes ir gali priimti sprendimą suteikti prieglobstį, jeigu Jūsų pasakojimas yra detalus, išsamus, nuoseklus ir atitinka Migracijos departamento surinktą informaciją;
• Dalyvaukite numatytose apklausose;
• Iškilus klausimų patikslinkite Jūsų nurodytas aplinkybes.

Jeigu nebendradarbiausite su Migracijos departamentu nagrinėjant Jūsų prieglobsčio prašymą, neatvyksite į apklausas, atsisakysite atsakyti į apklausos klausimus, neatskleisite svarbios prieglobsčio prašymo nagrinėjimui informacijos ar dokumentų, pateiksite suklastotus dokumentus, neteisingą informaciją ar kitu būdu trukdysite prieglobsčio bylos nagrinėjimui, Migracijos departamentas gali turėti pagrįstų abejonių Jūsų patikimumu ir priimti sprendimą nesuteikti Jums prieglobsčio.

Esant reikalui visų apklausų metu dalyvauja vertėjas. Apklausos metu:

• Įsitikinkite, jog gerai suprantate vertėją. Jeigu nesuprantate vertėjo, būtinai tai pasakykite apklausą atliekančiam specialistui.
• Vertėjas privalo versti tik tai, ką sakote Jūs ir apklausą atliekantis specialistas nepridėdamas savo asmeninės nuomonės.

Apklausų metu turite teisę prašyti, kad dalyvautų nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis advokatas. Jeigu pageidaujate advokato dalyvavimo apklausos metu, apie tai turite pranešti apklausą planuojančiam pareigūnui arba specialistui. Advokato dalyvavimo apklausoje Jūs taip pat galite paprašyti iš anksto pateikus prašymą el. paštu teisines.paslaugos@migracija.gov.lt (kreipdamiesi el. paštu nurodykite savo ILTU kodą, kuris padės jus identifikuoti) arba įteikus jį atsakingam pareigūnui ar darbuotojui centre, kuriame esate apgyvendintas. Nemokamą teisinę pagalbą taip pat teikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teisininkų komanda (kontaktai nurodyti atmintinės pabaigoje). Savo iniciatyva ir lėšomis Jūs galite pakviesti į apklausą Jūsų pasamdytą teisinę pagalbą Jums teikiantį advokatą. Jeigu norite, kad Jūsų advokatas dalyvautų apklausoje, iš anksto apie tai informuokite Migracijos departamentą. Jūsų dalyvavimas apklausoje ir visapusės informacijos apie prieglobsčio prašymo motyvus Migracijos departamentui pateikimas būtinas, net jei apklausoje dalyvauja ir advokatas.

Migracijos departamentas gali pasiūlyti atlikti amžiaus nustatymo tyrimą arba DNR testą, jeigu kyla abejonių dėl Jūsų amžiaus arba šeimyninių ryšių su kartu atvykusiais arba Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais. Šie tyrimai atliekami tik gavus Jūsų sutikimą.

Jeigu Jūsų prieglobsčio prašymo motyvai yra susiję su patirtu fiziniu smurtu, Migracijos departamentas gali pasiūlyti atlikti medicininę apžiūrą gavus Jūsų sutikimą. Ši apžiūra yra svarbi, nes ji gali patvirtinti praeityje patirto smurto požymius. Jei Migracijos departamentas nepasiūlė atlikti medicininės apžiūros, tačiau manote, kad tokio tyrimo rezultatai galėtų patvirtinti Jūsų pasakojimą, Jūs turite teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis pasirūpinti medicinine apžiūra ir pateikti apžiūros rezultatus Migracijos departamentui

Prieglobsčio prašymą nagrinėja Migracijos departamentas. Prieš priimant sprendimą atliekamas išsamus, nepriklausomas ir nešališkas tyrimas. Jo metu Migracijos departamentas išnagrinės Jūsų pateiktą informaciją, taip pat surinks papildomą informaciją apie aplinkybes, kurias nurodėte prieglobsčio prašyme. Surinkęs visą reikiamą informaciją, Migracijos departamentas vertins, ar nustatytos aplinkybės atitinka prieglobsčio su - teikimo pagrindus ir priims sprendimą raštu. Jūsų atžvilgiu raštu priimtas Migracijos departamento sprendimas Jums bus įteiktas. Sprendime turi būti nurodytos jo faktinės bei teisinės priežastys ir pateikta informacija apie tai, kaip prireikus galima jį apskųsti.

Iki apklausos, apklausos metu ir po apklausos galite pateikti prieglobsčio prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus ir kitus įrodymus. Įrodymai Migracijos departamentui gali būti pateikiami elektroniniu paštu teisines.paslaugos@migracija.gov.lt (kreipdamiesi el. paštu nurodykite savo ILTU kodą, kuris padės jus identifikuoti)

Prieglobsčio prašymai gali būti nagrinėjami bendra ar skubos tvarka.

Skubos tvarka nagrinėjami prieglobsčio prašymai turi būti išnagrinėti per 10 darbo dienų, bendra tvarka nagrinėjami prieglobsčio prašymai turi būti išnagrinėjami per 6 mėnesius nuo prieglobsčio prašymo pateikimo dienos. Įvedus karo padėtį, nepaprastąją padėtį ar paskelbus ekstremalią - ją situaciją Migracijos departamentas siekia kuo greičiau priimti sprendimą dėl prieglobsčio.

Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu privalote būti Lietuvoje. Jeigu išvykstate iš Lietuvos nagrinėjant Jūsų prieglobsčio prašymą arba Migracijos departamentas negali su Jumis susisiekti 72 valandas dėl kitų priežasčių, Jūsų prašymo nagrinėjimas bus nutrauktas.

Jei nuspręsite nelaukti Migracijos departamento sprendimo, išvyksite iš Lietu - vos ir prašysite prieglobsčio kitoje Europos Sąjungos valstybėje, ta valstybė, matydama Jūsų pirštų atspaudų nuėmimo faktą Lietuvoje, gali Jus grąžinti į Lietuvą, kad čia būtų baigtas Jūsų prieglobsčio prašymo nagrinėjimas.

Jeigu Jūs nebenorite prieglobsčio Lietuvoje, galite bet kuriuo metu atsisakyti savo prieglobsčio prašymo, raštu informuodami Migracijos departamentą el. pašto adresu: info@migracija.gov.lt. Tokiu atveju Jūsų prašymas nebus nagrinėjamas ir turėsite grįžti į savo kilmės šalį.

Lietuvoje suteikiamas dviejų rūšių prieglobstis: pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

• Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
• Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1. jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;
2. yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;
3. yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Migracijos departamentas taip pat gali priimti sprendimą nesuteikti Jums prieglobsčio Lietuvoje. Tokiais atvejais Jūs turėsite grįžti į savo kilmės šalį. Tačiau kai kuriais atvejais nesuteikus prieglobsčio Migracijos departamentas vis dėlto gali priimti sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nesusijusį su prieglobsčio suteikimu. Toks sprendimas priimamas, kai prieglobsčio prašytojas neatitinka prieglobsčio suteikimo pagrindų, tačiau prieglobsčio prašytojas yra nelydimas nepilnametis, kuris negrąžinamas į užsienio valstybę, prieglobsčio prašytojas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių (pvz., ligos) arba prieglobsčio prašytojo negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos, nes tai pažeistų negrąžinimo principą (pvz., kai Migracijos departamento nustatyta, kad kilmės šalyje asmens gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti šioje šalyje kankinamas). Priėmus sprendimą suteikti Jums arba nesuteikti Jums prieglobsčio, Jūs turite būti supažindintas su sprendimu Jums suprantama kalba ir Jums turi būti įteikta sprendimo kopija. Sprendime turi būti nurodytos jo faktinės bei teisinės priežastys ir pateikta informacija apie tai, kaip prireikus galima jį apskųsti.

Migracijos departamentui priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio, tokį sprendimą galite apskųsti. Pareigūnui ar darbuotojui supažindinant Jus su sprendimu, nesutikdami su sprendimu nurodykite tai pareigūnui ar darbuotojui ir sprendime nurodykite, kad su sprendimu nesutinkate, norite jį apskųsti ir pageidaujate pasinaudoti nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba (t. y. valstybės apmokamo advokato pagalba skundžiant sprendimą). Nemokama valstybės garantuojama pagalba reiškia, kad paskirtas advokatas parengs skundą teismui ir atstovaus Jus teismo posėdyje. Jūs taip pat galite pasamdyti savo lėšomis kitą Jūsų pasirinktą advokatą, kuris atstovaus Jums skundžiant Migracijos departamento sprendimą. Tokiu atveju valstybės garantuojama teisinė pagalba Jums nebus suteikta.

Įvedus karo padėtį, nepaprastąją padėtį ar paskelbus ekstremaliąją situaciją, Migracijos departamento sprendimas per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo skundžiamas apygardos administraciniam teismui. Teisme prieglobsčio byla įprastai nagrinėjama žodžiu, todėl turėsite galimybę dalyvauti teismo posėdyje ir pasisakyti. Teismas gali priimti sprendimą grąžinti prieglobsčio bylą nagrinėti Migracijos departamentui iš naujo arba netenkinti Jūsų skundo.

Jeigu teismas Jūsų skundo netenkina ir Jūs su šiuo sprendimu nesutinkate, supažindinamas su teismo sprendimu turite nurodyti jus atstovaujančiam ir su sprendimu supažindinančiam advokatui, kad su sprendimu nesutinkate ir norite pasinaudoti nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba skundžiant šį sprendimą. Apie savo nesutikimą su priimtu sprendimu ir norą pasinaudoti nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba galite pranešti ir el. paštu teisines.paslaugos@migracija.gov.lt (kreipdamiesi el. paštu nurodykite savo ILTU kodą, kuris padės jus identifikuoti). Jūs taip pat galite pasinaudoti savo lėšomis pasamdyto advokato paslaugomis skundžiant sprendimą. Skundas per 14 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo pateikiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas gali priimti sprendimą grąžinti prieglobsčio bylą nagrinėti Migracijos departamentui iš naujo arba netenkinti Jūsų skundo. Jeigu Jūsų skundas netenkinamas, toks sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Tokiu atveju Jūs turėsite grįžti į savo kilmės šalį Apygardos administracinis teismas skundą privalo išnagrinėti ir sprendimą priimti per 2 mėnesius nuo skundo priėmimo dienos, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – per vieną mėnesį nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos.

Įvedus karo padėtį, nepaprastąją padėtį ar paskelbus ekstremaliąją padėtį, laikoma, kad atvykę prieglobsčio prašytojai, kurių prieglobsčio prašymai nagrinėjami skubos tvarka, nėra įleisti į Lietuvos teritoriją ir jų judėjimo laisvė yra apribota. Judėjimo laisvės ribojimas numatytas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1408 straipsnyje. Judėjimo laisvė gali būti ribojama 6 mėnesius nuo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos. Prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasienio užkardose, pasienio kontrolės punktuose arba Centruose, ribojant jų teisę laisvai judėti.

Praėjus 6 mėnesiams, Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba vertina aplinkybes, ar yra pagrindas manyti, kad galite pasislėpti, ir gali priimti sprendimą Jus apgyvendinti centruose, nesuteikiant teisės laisvai judėti ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo šio sprendimo apriboti judėjimo laisvę priėmimo dienos. Sprendžiant, ar yra pasislėpimo pavojus, vertinamos šios aplinkybės:

1. ar turite asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir ar bendradarbiaujate nustatant tapatybę;
2. ar vykdote teismo sprendimu paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę;
3. ar pažeidėte laikino išvykimo iš Centro tvarką, apgyvendinus Centre;
4. ar pateikėte prieglobsčio prašymą jau pradėto ikiteisminio tyrimo dėl neteisėto sienos kirtimo laikotarpiu siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos kirtimą;
5. ar Jūsų buvimas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai;
6. prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu arba sprendžiant Jūsų grąžinimo klausimą, nebendradarbiaujate su valstybės tarnautojais ar darbuotojais;
7. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu neteisėtai išvykote arba bandėte išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Jeigu Centruose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos būtinos paslaugos, psichologinė pagalba, centro vadovo leidimu Jums gali būti leista laikinai išvykti iš Centro minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti.

Migracijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimas apgyvendinti centre apribojant judėjimo laisvę gali būti skundžiamas teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Kreipiantis į teismą dėl sprendimo apriboti judėjimo laisvę persvarstymo turite teisę į nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teismo sprendimas netenkinti Jūsų skundo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėja skundą ir priima sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo skundo priėmimo dienos.

Jūs galite būti sulaikytas teismo sprendimu:

1. siekiant nustatyti Jūsų tapatybę ir pilietybę;
2. jeigu į Lietuvos Respubliką atvykote neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną;
3. siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas Jūsų prieglobsčio prašymas (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius);
4. kai sprendžiama dėl Jūsų grąžinimo į kilmės valstybę, o Jūs pateikiate pakartotinį prieglobsčio prašymą;
5. kai ketinama perduoti kitai atsakingai už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą Europos Sąjungos valstybei;
6. kai Jūsų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Teismo sprendimu gali būti taikomos šios alternatyvios sulaikymui priemonės:

1. periodiškas apsilankymas nurodytoje Migracijos departamente arba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje;
2. ryšio priemonėmis nustatytu laiku pranešimas atitinkamai Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai apie savo buvimo vietą;
3. priežiūros patikėjimas Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jei šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti;
4. apgyvendinimas Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų;
5. apgyvendinimas Centre nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

Prašydami taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, kai norite apsigyventi savarankiškai, turite pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad turėsite gyvenamąją vietą, galėsite ją išlaikyti bei laikysitės nustatytos tvarkos.

Sprendimą sulaikyti arba taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę priima teismas. Teismas sprendime dažniausiai nustato sulaikymo arba alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminą iki 6 mėn. Baigiantis šiam sulaikymo laikotarpiui teismas persvarstys Jūsų sulaikymo pagrindus. Sulaikymo terminas gali būti pratęstas iki 6 mėn. Jeigu prieglobstis Jums nesuteiktas ir priimtas sprendimas grąžinti Jus į kilmės valstybę, galite būti sulaikytas ne ilgiau kaip 18 mėnesių laikotarpiui.

Teismo sprendimas Jus sulaikyti arba Jūsų atžvilgiu taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėja skundą ir priima sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo skundo priėmimo dienos. Jeigu Jūs buvote sulaikytas, bet manote, kad sulaikymo priežastys išnyko, Jūs taip pat turite teisę kreiptis į teismą su prašymu persvarstyti sprendimą dėl sulaikymo. Kreipiantis į teismą dėl sulaikymo persvarstymo turite teisę į nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Migracijos departamentas

L. Sapiegos g. 1, 10312 Vilnius,

Tel. +370 707 67000 or +370 527 17112

E-mail: info@migracija.gov.lt

http://www.migracija.lt

Pabradės užsieniečių registracijos centras

Vilniaus g. 100, 18177 Pabradė, Švenčionių raj.

Tel. +370 387 53 401

E-mail: urc.sekretore@vsat.vrm.lt

Medininkų registracijos centras

Pasieniečių g. 11, Medininkų kaimas, Vilniaus rajonas

Tel. +370 687 58406 arba +370 646 64688

E-mail: v03358@vsat.vrm.lt

Kybartų užsieniečių registracijos centras

J. Biliūno g. 14B, Kybartai, Vilkaviškio rajonas

Tel. +370 695 60409 arba +370 646 64621

E-mail: kybartu.urc.budetojas@vsat.vrm.lt

Ruklos pabėgėlių centras

Karaliaus Mindaugo g. 18, 55283 Rukla, Jonavos raj.

Tel. +370 3 497 3377, +370 698 48776

E-mail: centras@rppc.lt

http://www.rppc.lt

Naujininkų pabėgėlių centras

A. Jaroševičiaus str. 10B, Vilnius

Tel. +370 679 41315 arba +370 672 14051

E-mail: naujininkai@rppc.lt

Valstybės garantuojama teisinė pagalba

E-mail: teisines.paslaugos@migracija.gov.lt

JT pabėgėlių agentūra (UNHCR)

A. Jakšto g. 12, 01105 Vilnius

Tel. +370 5 210 7416

E-mail: swestprotection@unhcr.org

http://www.unhcr.se/lt/home.html

Tarptautinė migracijos organizacija (IOM)

A. Jakšto g. 12, 01105 Vilnius

Tel. +370 5 261 0115

E-mail: iomvilnius@iom.lt

http://www.iom.lt

Lietuvos Raudonasis Kryžius

A. Juozapavičiaus g. 10A, 09311 Vilnius,

Tel. +370 5 212 7322

E-mail: legal@redcross.lt

http://www.redcross.lt

Vilniaus arkivyskupijos Caritas

Kalvarijų g. 39, Vilnius

Tel.: +370 673 24 225

E-mail: kulturunamai@vilnius.caritas.lt

http://www.vilnius.caritas.lt

1997 m. Lietuva ratifikavo 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, tuo prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus teikti pagalbą pabėgėliams. 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, jai taip pat pradėjo galioti ES teisynas, nustatantis pareigą kiekvienai valstybei narei nagrinėti prieglobsčio prašymus ir suteikinėti prieglobstį tiems, kam jo reikia. Tai yra du pagrindiniai Lietuvos turimų tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su prieglobsčio suteikimu, šaltiniai. Kadangi šie įsipareigojimai prisiimti valstybės vardu, valstybė privalo juos vykdyti. Tam, kad Lietuva atsisakytų šios prievolės, reikėtų denonsuoti minėtą 1951 m. konvenciją (būti pirma tokia valstybe istorijoje) ir išstoti iš Europos Sąjungos. Taigi, diskutuojant apie tai, ar Lietuva turėtų suteikinėti prieglobstį, priiminėti pabėgėlius, būtina nuolat turėti omenyje, kad atsisakymas prieglobsčio instituto pažeistų Lietuvos įsipareigojimus Jungtinių Tautų Organizacijai ir būtų nesuderinamas su naryste Europos Sąjungoje.

„Politinio prieglobsčio“ sąvokos nėra nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos teisėje. Šio pranešimo dalykas – tiesiog „prieglobstis“ (arba „tarptautinė apsauga“), be jokių „politinių“ atspalvių. Žiniasklaidos priemonėse nuolat pasitaikanti klaidinanti „politinio prieglobsčio“ sąvoka suponuoja įvairių mitų atsiradimą, pavyzdžiui:

• „Prieglobstis suteikiamas tik politiniams veikėjams“;
• „Prieglobstis suteikiamas tik bėgantiems nuo persekiojimo, kurį vykdo politiniai veikėjai“;
• „Prieglobstis suteikiamas vadovaujantis politiniais sumetimais“.

Netiesa. Prieglobstis suteikiamas arba nesuteikiamas vadovaujantis teisės aktais, o ne politiniais sumetimais. Prieglobsčio prašytojo politinis profilis – tik vienas iš daugelio įmanomų veiksnių, sąlygojančių prieglobsčio poreikį. Būtent toks prieglobsčio instituto esmės susiaurinimas iki „politinio“ dažniausiai trukdo žmonėms suprasti prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo motyvus bei savo ruožtu natūraliai suponuoja kitų su prieglobsčio suteikimo pagrindais susijusių mitų atsiradimą, pavyzdžiui:

• „Prieglobsčio suteikimas – tai pabėgėlio kilmės valstybės pripažinimas nesaugia“;
• „Prieglobsčio suteikimas - tai nepasitikėjimo pabėgėlio kilmės valstybe išraiška ir bendros padėties toje šalyje vertinimas“;
• „Prieglobsčio suteikimas – tai pagalba mūsų „draugams“ ar mūsų „priešų“ priešams“.

Visos šios prielaidos yra klaidingos ir neturinčios nieko bendra su tikraisiais prieglobsčio suteikimo pagrindais ir procedūromis. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje, prieglobsčio suteikimas – tai įstatymų griežtai apibrėžta administracinė procedūra, o ne atskirų valstybės institucijų ar politikų teikiama malonė. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimas – tai faktų nustatymas, grėsmės vertinimas ir teisės normų taikymas, o ne loterija, grindžiama išankstiniais nusistatymais ir prielaidomis. Svarbiausia - šios procedūros objektas yra žmogus, o ne jo kilmės valstybė, t.y. pirmiausia vertinama individuali žmogaus situacija, o ne jo turima pilietybė. Anot Jungtinės Karalystės Pabėgėlių tarybos buvusios vadovės Donna Covey: „JOKIA šalis nėra saugi KIEKVIENAM asmeniui VISĄ laiką. Tie, kuriems iš tikrųjų reikia apsaugos, nepaisant šalies, iš kurios jie atvyko, turi turėti teisę prašytis prieglobsčio saugioje vietoje“. Toks požiūris atitinka pabėgėlių teisės pagrindus bei užtikrina individualų ir nediskriminacinį kiekvieno prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Nepaisant aukšto žmogaus teisių užtikrinimo lygio Europos Sąjungoje, kasmet dešimtys Europos Sąjungos piliečių, įskaitant Lietuvos piliečius, gauna pabėgėlio statusą JAV. Ar būtų neįtikėtina, jeigu JAV pilietis gautų prieglobstį Europos Sąjungos valstybėje? 

Apibendrinus – „politinio prieglobsčio“ sąvoka yra klaidinanti, teisiniu požiūriu beprasmė ir dėl to nenaudojama.

Sąvoka „pabėgėlis“ aiškinama, suprantama ir naudojama skirtingai. Semantine prasme „pabėgėlis“ yra „tas, kas pabėgo“, t.y. bet kuris žmogus, priverstas palikti jam įprastą aplinką. Būtent tuo „pabėgėliai“ skiriasi nuo „ekonominių migrantų“ – vieni buvo priversti palikti savo šalį, o kiti galėjo pasilikti, tačiau patys nusprendė išvykti, ieškodami geresnio gyvenimo. Teisiniu požiūriu (kurį mes nagrinėsim) „pabėgėlio“ sąvoka aiškinama siauriau, tačiau taip pat dvejopai – kaip žmogaus subjektyvi padėtis arba kaip asmens teisinis statusas jį priėmusioje valstybėje.

Remiantis 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso „pabėgėlis“ yra asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Ši sąvoka apibrėžia paties žmogaus būseną ir padėtį bei nereferuoja į valstybės, į kurią atvyko pabėgėlis, procedūras, susijusias su šių aplinkybių nustatymu, patvirtinimu ir oficialiu asmens pripažinimu pabėgėliu. Asmuo gali būti pabėgėliu, atitinkančiu šią konvencinę apibrėžtį, tačiau niekad nesikreipti į atitinkamas institucijas dėl jo pripažinimo pabėgėliu ir pabėgėlio statuso jam suteikimo.

Tam, kad žmogus įgytų „pabėgėlio“ teisinį statusą Lietuvoje, turi būti atlikta pabėgėlio statuso nustatymo procedūra, t.y. turi būti patikrinta ir konstatuota, be kita ko, kad toks žmogus iš tikrųjų pagrįstai bijo persekiojimo, kad tas persekiojimas yra susijęs su minėtomis žmogaus savybėmis (rasė, religija ar kt.), bei kad jis negali tikėtis savo šalies apsaugos nuo tokio persekiojimo. Atlikus tokį tyrimą bei nustačius, kad žmogus atitinka „pabėgėlio“ apibrėžimą, jis tampa „pripažintu pabėgėliu“, t.y. įgyja „pabėgėlio statusą“ ir teisę naudotis pabėgėliams Lietuvoje teikiamomis garantijomis. Tačiau, atlikus minėtą tyrimą, taip pat gali paaiškėti, kad žmogus neatitinka „pabėgėlio“ apibrėžimo, t.y., pavyzdžiui, kad jo baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta, kad jam gresiantys veiksmai nelaikytini „persekiojimu“, kad jam gresiantis persekiojimas nesusijęs su nurodytomis priežastimis arba kad apsaugą nuo tokio persekiojimo jis galėjo gauti neišvykdamas iš savo šalies. Tokiais atvejais žmogui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir jis nelaikomas „pabėgėliu“.

Lygiai tokiu pat principu dvejopai gali būti suprantama, pavyzdžiui, visiems mums žinoma „nusikaltėlio“ samprata. „Nusikaltėliu“ plačiąja prasme žmogus tampa, vos tik įvykdęs nusikaltimą, ir šios subjektyvios būsenos jis nepraranda nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimas išaiškinamas. Tačiau vadinti tokį žmogų „nusikaltėliu“ teisine prasme galime tik po to, kai kompetentingas teismas, išsamiai įvertinęs tyrimo metu surinktus įrodymus, pripažįsta jį kaltu, o išteisintas žmogus „nusikaltėliu“ nelaikomas.

Žiniasklaidos priemonės dažnai praneša apie „į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius“. Kaip buvo paaiškinta, atvykstantys žmonės iš tikrųjų gali būti vadinami „pabėgėliais“ plačiąja prasme, tačiau tam, kad tarp Lietuvos valstybės ir atvykstančio žmogaus, kaip „pabėgėlio“, atsirastų teisiniai santykiai, visų pirma jis turi būti pripažintas „pabėgėliu“, t.y. praeiti pabėgėlio statuso nustatymo procedūrą (analogiškai asmens teisė vairuoti automobilį atsiranda ne tuomet, kai jis išmoksta vairuoti, o tik jam išlaikius vairavimo egzaminus ir gavus vairuotojo pažymėjimą, t.y. kompetentingai įstaigai įvertinus ir patvirtinus jo gebėjimus). Būtent todėl, kalbant apie „atvykstančių pabėgėlių integraciją“, visuomet būtina turėti omeny, kad ši integracija prasideda tik po to, kai žmogus tampa „pripažintu pabėgėliu“ ir jam Lietuvoje suteikiamas „pabėgėlio statusas“, o ne automatiškai, žmogui tik atvykus į Lietuvą.

Svarbu turėti omeny, kad tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau nepakeisi. Be abejo, praeities įvykiai gali sąlygoti žmogaus baimės vėl patirti analogiškus veiksmus pagrįstumą, tačiau tai, kad žmogus jau būtų patyręs persekiojimą ar kitokio pobūdžio smurtą, nėra būtinoji sąlyga prieglobsčiui gauti, užtenka nustatyti, kad jis pagrįstai bijo patirti tokius veiksmus ateityje. Tokiu būdu, galime išsklaidyti dar kelis mitus:

• „Žmogui reikia prieglobsčio, nes jis buvo persekiojamas“;
• „Žmogui nereikia prieglobsčio, jeigu jis nebuvo persekiojamas“.

Tiek pirmas, tiek antras teiginys nėra visiškai pagrįsti, nes būtinojo ryšio tarp persekiojimo fakto ir apsaugos poreikio nėra. Su tam tikromis išlygomis šiuos teiginius galime perfrazuoti, kad jie atitiktų pabėgėlių teisės pamatų esmę:

• Žmogui reikia prieglobsčio, nes jis pagrįstai BIJO PATIRTI persekiojimą.
• Žmogui nereikia prieglobsčio, jeigu jis NEBUS persekiojamas.

Prašymo nagrinėjimo metu būtina įvertinti daugybę aplinkybių bei atsakyti į daugybę klausimų, kuriuos suponuoja pabėgėlio statuso suteikimo kriterijai:

Šis sudėtingas procesas, be kita ko, apima faktų nustatymą, įrodymų surinkimą ir įvertinimą, konkrečios situacijos analizavimą teisės normų kontekste bei pamatuoto sprendimo priėmimą. Sprendimo, nuo kurio gali priklausyti žmogaus gyvybė. Buvęs Kanados Imigracijos ir Pabėgėlių Tarybos, kuri sprendžia dėl prieglobsčio suteikimo, pirmininkas Peter Showler taip apibūdino Tarybos narių darbą: „ Tarybos nariai kasdien mato žmones, kurie pasakoja netobulas siaubingų asmeninių kančių istorijas, kurios gali būti ar nebūti tikros ir kurias nelengva patikrinti normaliomis objektyviomis įrodymų formomis. Jų darbas yra atidžiai išklausyti ir greitai priimti visiškai pagrįstą sprendimą įstatymų ir natūralaus teisingumo rėmuose. Tai kuklinanti ir sudėtinga užduotis, tačiau ji verta pastangų“. Lietuvoje prieglobsčio prašymus nagrinėjantys žmonės susiduria su analogiškais tokių pat prieglobsčio prašytojų pasakojimais, kuriuos vertina vadovaudamiesi tais pačiais principais. Tai yra be galo atsakingas ir žmogų paveikiantis darbas, reikalaujantis daugybės sričių žinių, aukšto lygio kompetencijos ir atsidavimo.

Kadangi pats prieglobsčio institutas grindžiamas ne tik paties žmogaus teise siekti prieglobsčio, bet kartu ir valstybės prievole suteikti prieglobstį tam, kam jo reikia, prieglobsčio prašytojas ir Migracijos departamentas dalinasi įrodinėjimo našta, t.y. visos aktualios aplinkybės nustatomos bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju, o ne reikalaujant iš jo vienašališkai įrodyti kiekvieną teiginį. Dalis prieglobsčio prašytojo pasakojimo gali būti patvirtinta dokumentiniais įrodymais, kita dalis – dėl objektyvių priežasčių negali, nes, pavyzdžiui, retas potencialus „persekiotojas“ išduoda oficialias pažymas, liudijančias apie jo ketinimus persekioti asmenį.

Dalyje, kuri galėtų būti patvirtinta dokumentais, tikimasi, kad prieglobsčio prašytojas dės visas įmanomas pastangas tokius dokumentus pateikti (pavyzdžiui, jeigu žmogus teigia, kad buvo kviečiamas atvykti į policiją, iš jo gali būti paprašyta pateikti šaukimus, o jeigu jis teigia, kad buvo teisiamas – pateikti teismo procesinius dokumentus). Tuo atveju, jeigu žmogus nesugeba pateikti dokumentų, kuriuos objektyviai galėtų pateikti, iš jo reikalaujama tinkamai paaiškinti priežastis, dėl kurių dokumentų nepateikta. Vertinant prieglobsčio prašytojų pateiktus dokumentus, kartais nustatomi klastojimo atvejai. Pastebėjus galimus klastojimo požymius prašytojo pateiktuose oficialiuose dokumentuose, bendradarbiaujama su atitinkamos srities ekspertais, kurie atlieka tyrimą ir pateikia specialisto išvadą dėl dokumento autentiškumo.

Be abejo, didžiąja dalimi ir dažniausiai prieglobsčio prašytojas negali patvirtinti savo pasakojimo dokumentais, todėl jo paties teiginiai tampa pagrindiniais vertintinais įrodymais byloje. Tokių dokumentais nepatvirtintų teiginių patikimumas vertinamas taikant šiuos kriterijus: 1) ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas (paaiškinimai) yra išsamūs ir pasižymi pakankamu detalumu; 2) ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; 3) ar prieglobsčio prašytojo teiginiai neprieštarauja šeimos narių/kitų liudytojų pateiktai informacijai; 4) ar prieglobsčio prašytojo teiginiai neprieštarauja turimai informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams; 5) ar tikėtina, kad šioje konkrečioje situacijoje tai galėjo atsitikti. Pabėgėlių teisėje įrodinėjimo standartas yra paremtas tikimybių vertinimu (angl. balance of probabilities), t.y. vadovaujamasi principu, kad prašytojo nurodyta aplinkybė yra labiau tikėtina nei netikėtina.

Nustačius, kad prieglobsčio prašytojo teiginiai yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštaraujantys turimai objektyviai informacijai apie jo šalį arba dėl kitų priežasčių nepatikimi, taip pat nustačius, kad savo teiginius prieglobsčio prašytojas bandė pagrįsti suklastotais dokumentais, jo pasakojimas atmetamas ir nevertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio jam suteikimo. Toks atmetimas nebūtinai reiškia, kad žmogui negali būti suteiktas prieglobstis, nes tam tikrais atvejais žmonės tiesiog stengiasi „pagražinti“ savo pasakojimą, bijodami, kad jų tikrosios istorijos gali nepakakti, kad jie gautų prieglobstį (pavyzdžiui, žmogus gali išgalvoti asmeninį konfliktą su tariamu persekiotoju, bet tai nepakeistų fakto, kad jo šalyje vyksta karas ir grįžti ten bet kam būtų nesaugu). Tačiau dažniausiai pramanyta istorija sąlygoja atsisakymą suteikti prieglobstį.

Prieglobsčio prašytojo patikimumo vertinimas – vienas sudėtingiausių prieglobsčio procedūros etapų, kuris dažnai lieka „už kadro“, todėl kartais Migracijos departamentas susilaukia kritikos dėl to, jog atsisako suteikti prieglobstį žmogui, kuris „juk pasakė, kad yra persekiojamas“, tačiau iš tikrųjų nė vienas iš jo teiginių „patikimumo testo“ neišlaikė. Reikėtų tiesiog turėti omenyje, kad tam tikrais atvejais prieglobstis nesuteikiamas būtent dėl to, jog prašytojas nėra pakankamai patikimas, o ne dėl to, kad jis faktiškai atitinka ar neatitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie jam gresiantį persekiojimą yra nuo pradžios iki galo pramanytas, vien jo paties teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu suteikti prieglobstį.

Jau kalbėjome apie tai, kad „pabėgėlio“ sąvokos pirminis šaltinis - 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso. Laikui bėgant paaiškėjo, kad gana griežtas minėtos Konvencijos apibrėžimas, o ypač tai, kad „pabėgėlio statusui“ gauti reikalaujama, kad asmuo būtų persekiojamas dėl konkrečių priežasčių, kurių sąrašas yra baigtinis, neapima visų įmanomų situacijų, kai žmogui gali prireikti tarptautinės apsaugos. Atsižvelgus į tokį poreikį nustatyti papildomus pagrindus tarptautinei apsaugai (t.y. prieglobsčiui) suteikti, kurie išeitų už griežtų 1951 m. Konvencijos ribų ir leistų apsaugoti platesnį ratą žmonių, 2004 m. Europos Sąjungos lygmeniu buvo įtvirtinta dar viena prieglobsčio forma – „papildoma apsauga“ („papildoma“, t.y. suteiktina dėl „papildomų“ (prie konvencinių) pagrindų). Nepaisant to, kad būtent tokiu pavidalu ši sąvoka yra įtvirtinta Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, dėl neaiškių priežasčių žiniasklaidos pranešimuose papildoma apsauga dažnai vadinama „laikinąja apsauga“, „papildoma teisine apsauga“ arba „laikinąja teisine apsauga“. Pažymėtina, kad papildoma apsauga savo trukme nėra labiau ar mažiau „laikina“ už pabėgėlio statusą, nes prieglobstis, nepriklausomai nuo jo formos, suteikiamas tokiam laikui, kiek jo žmogui reikės, o ne iš anksto nustatytam terminui, todėl vadinti šią prieglobsčio formą „laikinąja apsauga“ yra ne tik klaidinga, bet taip pat visiškai nepagrįsta. Tas pats pasakytina dėl žodžio „teisinė“ įterpimo – juk mes nesakom „Lietuvos Respublikos teisinė pilietybė“ ar „senatvės teisinė pensija“, nes nėra jokio pagrindo savo nuožiūra „gražinti“ teisines sąvokas papildomais įterpiniais.

Lietuvoje suteikiamas dviejų formų tarptautinė apsauga (prieglobstis): „pabėgėlio statusas“ ir „papildoma apsauga“. Kartais susiduriama su stereotipiniu įsitikinimu, kad pabėgėlio statusas, lyginant su papildoma apsauga, suteikiamas dėl žymiai svaresnių priežasčių ir „rimtesnių“ grėsmių. Tokia prielaida yra klaidinga, kadangi, kaip bus paaiškinta toliau, esminis skirtumas tarp šių dviejų prieglobsčio formų – ne gresiančių veiksmų pobūdis ar apsaugos poreikio lygis, o grėsmės atsiradimo priežastys. Pavyzdžiui, grėsmė, kad žmogus bus įkalintas dėl jo politinių įsitikinimų („konvencinė“ priežastis), sąlygoja pabėgėlio statuso suteikimą, tuo tarpu grėsmė, kad tas pats žmogus bus kankinamas ar nužudytas dėl „nekonvencinių“ priežasčių, sąlygoja papildomos apsaugos suteikimą, nors akivaizdu, kad egzekucija, palyginus su įkalinimu, turėtų „rimtesnių“ pasekmių žmogui. Žemiau pateiktoje lentelėje palyginsim reikalavimus pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti bei pamatysim, kurie iš būtinų elementų yra panašūs, o kurie skiriasi.

Kaip matome, pagrindinis skirtumas tarp reikalavimų šioms prieglobsčio formoms suteikti, kaip jau buvo minėta, yra gresiančių veiksmų atsiradimo priežastys – pabėgėlio statuso atveju jos griežtai apribotos „konvencinėmis“ priežastimis, tuo tarpu papildomai apsaugai suteikti šių apribojimų neegzistuoja. Kitas skirtumas, kurį galite pastebėti – tai gresiančių veiksmų pobūdis, tačiau pažymėtina, kad tos grėsmės, dėl kurių suteikiama papildoma apsauga (kankinimai, egzekucija, beatodairiškas smurtas), savaime taip pat patenka į „persekiojimo“ sąvoką, kuri tiesiog yra platesnė ir, be nurodytų grėsmių, apima aibę kitų veiksmų, pakankamai rimtų savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

Nagrinėjant žmogaus prašymą suteikti jam prieglobstį, pirmiausia, įvertinama, ar jam gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, ir tik tuo atveju, jeigu pabėgėlio statusas negali būti suteiktas, vertinama, ar jam suteiktina papildoma apsauga.

Verta turėti omenyje, kad karas, kaip ir valstybės perversmas, badas ar maras savaime nesudaro „konvencinio“ pagrindo suteikti pabėgėlio statusą, kadangi pagrindinis „pabėgėlio“ sąvokos elementas – individualizuoto, t.y. nukreipto prieš konkretų žmogų, persekiojimo grėsmė. Nepaisant to, tam tikrais atvejais konflikto priežastys (pvz. religinė neapykanta) arba vienos ar kelių iš konflikto šalių vykdomas genocidas, nusikaltimai žmoniškumui ar karo nusikaltimai gali sąlygoti masinių „konvencinių“ pabėgėlių srautų atsiradimą, nes dauguma potencialių tokio konflikto aukų jaučia visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą dėl vienos ar kitos „konvencinės“ priežasties. Tokių įvykių keli istoriniai pavyzdžiai – žydų genocidas antrojo pasaulinio karo metais, žudinės Ruandoje 1994 metais, etniniai „valymai“ Bosnijos karo metu. 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos požiūriu visi nuo tokių veiksmų bėgantys žmonės yra „pabėgėliai“, tačiau tos pačios griežtos taisyklės neleidžia pripažinti „pabėgėliais“ žmones, bėgančius nuo karo veiksmų keliamų grėsmių, nesusijusių su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Kitaip tariant, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencija nesukuria apsaugos režimo žmonėms, tiesiog bėgantiems nuo karo. Tai išlieka viena iš priežasčių, dėl kurių „konvencinė“ pabėgėlio sąvoka kritikuojama, bei dėl kurių atsirado poreikis nustatyti papildomus pagrindus tarptautinei apsaugai suteikti, o tai, savo ruožtu, lėmė naujos prieglobsčio formos – „papildomos apsaugos“ įtvirtinimą Europos Sąjungos lygmeniu 2004 m. Šiuo metu kiekvienas žmogus, nors ir neatitinkantis griežtų reikalavimų pabėgėlio statusui gauti, tačiau kurio kilmės šalyje yra „rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu“, turi teisę gauti papildomą apsaugą ir naudotis prieglobsčiu jį priėmusioje valstybėje.

Žmogui gresiantis baudžiamasis persekiojimas savaime nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą, nebent toks persekiojimas būtų neproporcingas ir diskriminuojantis. Netgi tuo atveju, jeigu baudžiamąjį persekiojimą vykdo žinomai represinis režimas, vien tai nelaikoma pagrindu pabėgėlio statusui suteikti, nes žmogus iš tikrųjų gali būti pagrįstai kaltinamas padaręs jam inkriminuojamą veiką, kuri Lietuvoje taip pat būtų laikoma nusikaltimu ir už kurią Lietuvoje taip pat būtų baudžiama. Vertinimo objektas tokiose bylose paprastai yra būtent „neproporcingumo ir diskriminavimo“ elementas asmeniui patektuose kaltinimuose. Ar vien tai, kad žmogus yra politiškai aktyvus ir oponuoja savo šalies vyriausybės vykdomai politikai, automatiškai reikštų, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas, o kaltinimai – „sufabrikuoti“? Deja, ne, kadangi nei Lietuvoje, nei bet kurioje kitoje šalyje užsiėmimas politine veikla dar negarantuoja, kad žmogus, lygiagrečiai versdamasis kitokia veikla (pvz. ūkine), nepažeis atitinkamų įstatymų, o prieglobsčio institutas neturėtų būti laikomas „lengvatiniu“ būdu išvengti atsakomybės. Šioje konkrečioje situacijoje konstatuoti baudžiamąjį persekiojimą dėl politinių įsitikinimų būtų galima tik nustačius priežastinį ryšį tarp žmogaus politinės veiklos ir jam pateiktų kaltinimų pagrįstumo. Šio priežastinio ryšio, kaip pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų vieno esminių elementų, ignoravimas ir nevertinimas kartais leidžia susiformuoti nuomonei, kad Lietuva priglaudžia nusikaltėlius arba priešingai – atsisako priglausti represinio režimo aukas. Netiesa. Pabėgėlio statuso suteikimas žmogui, kuris savo šalyje kaltinamas baudžiamojo proceso tvarka, neįmanomas nenustačius „konvencinio“ persekiojimo požymių jam pateiktuose kaltinimuose. Lygiai taip pat atsisakymas suteikti pabėgėlio statusą opozicijos veikėjui, kuriam jo šalyje gresia įkalinimas, įmanomas tik nustačius, kai ši bausmė yra visiškai nesusijusi su jo politinėmis pažiūromis.

Migracijos departamentas – vienintelė institucija Lietuvoje, įgaliota nagrinėti prašymus suteikti prieglobstį ir spręsti dėl prieglobsčio suteikimo. Jokia kita institucija Lietuvoje šios funkcijos neatlieka. Migracijos departamento sprendimais nepatenkinti prieglobsčio prašytojai, nepaisydami valdžios pasidalijimo principo, su skundais ir prašymais paveikti bylos nagrinėjimo rezultatą neretai kreipiasi į Respublikos Prezidentą, Seimą, europarlamentarus, ministrus. Nė vienas toks kreipimasis ir nė vienas bandymas politinio spaudimo būdu paveikti Migracijos departamentą nebuvo sėkmingas. Vienintelis kelias pakeisti Migracijos departamento sprendimą – kreiptis į teismą, kuris, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes ir nustatęs teisinius ar faktinius trūkumus tokiame sprendime, gali jį panaikinti ir grąžinti bylą Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo.

2015 metais, prasidėjus prieglobsčio prašytojų perkėlimo iš kitų šalių procesui, viešojoje erdvėje pasirodė daug įvairaus turinio pranešimų apie „pirmuosius pabėgėlius Lietuvoje“. Tokio pobūdžio klaidinančios formuluotės suponuoja, kad iki 2015 metų Lietuvoje pabėgėlių nebuvo, o jei ir buvo, tai jie nebuvo „tikri pabėgėliai“ arba Lietuvoje neužsiliko. Pirmas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvoje buvo pateiktas 1995 metais, dar iki Lietuvos prieglobsčio sistemos sukūrimo. Šį prašymą pateikė Irako piliečių šeima, kuriems 1997 metų lapkritį, t.y. po dviejų laukimo metų, tuometinio vidaus reikalų ministro V. Žiemelio sprendimu buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje. Įdomu, bet tai nebuvo pirmas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą Lietuvoje – pirmas toks sprendimas buvo priimtas keliais mėnesiais anksčiau dėl Gruzijos piliečių šeimos. Taigi, „pirmieji“ pripažinti pabėgėliai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje atsirado beveik prieš 20 metų, o ne prasidėjus perkėlimams. Nuo to laiko šimtai žmonių kasmet prašosi prieglobsčio Lietuvoje, 1997 – 2015 metais buvo išnagrinėta tūkstančiai tokių prašymų; virš 200 prieglobsčio prašytojų per tą laiką gavo pabėgėlio statusą Lietuvoje, o nuo 2004 metų virš 800 žmonių, negalinčių grįžti į savo šalis dėl karinių konfliktų ir žmogaus teisių pažeidimų, taip pat gavo papildomą apsaugą. Apibendrinus, pabėgėliai (įskaitant žmones iš Sirijos ir Irako) į Lietuvą atvyksta ir gyvena tarp mūsų jau daug metų, o šiuo metu perkeliami žmonės nėra nei pirmieji, nei paskutiniai, kurie mūsų šalyje randa ramybę ir galimybę iš naujo pradėti kurti gyvenimą.

Žiniasklaidoje neretai pasirodo informacija, kad Migracijos departamentas atsisako komentuoti savo sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo. Iš tikrųjų, Migracijos departamentas atsisako netgi patvirtinti ar paneigti prieglobsčio suteikimo konkrečiam asmeniui faktą. Nors žurnalistams kiekvieną kartą paaiškinami atsisakymo teikti tokio pobūdžio informaciją motyvai, tačiau šie paaiškinimai paprastai lieka „už kadro“, o visuomenei Migracijos departamentas pristatomas kaip uždara ir neskaidri organizacija, savavališkai atsisakanti teikti visuomenei informaciją apie savo darbą.

Iš tikrųjų, tokio pobūdžio informaciją skleisti draudžia Lietuvos įstatymai, kuriais Migracijos departamentas privalo vadovautis. Užsieniečių duomenys, susiję su prieglobsčio suteikimo procedūromis, įskaitant duomenis apie individualius administracinius sprendimus dėl prieglobsčio jiems suteikimo (ar nesuteikimo) laikomi asmens duomenimis, kurių tvarkymui taikomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai. Vadovaujantis minėtu įstatymu, Migracijos departamentas neturi teisės viešai skelbti, koks sprendimas priimtas dėl vieno ar kito žmogaus prašymo. Dėl analogiškų priežasčių Valstybės mokesčių inspekcija atsisakytų Jums pateikti informaciją apie Jūsų bendradarbio įsiskolinimus valstybei, Valstybinė ligonių kasa – informaciją apie tai, ar Jūsų kaimynas apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, o bankai – informaciją apie Jūsų pažįstamo gautas paskolas. Asmens duomenų apsaugos požiūriu prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę žmonės yra tokioje pat padėtyje, kaip ir mes – Lietuvos piliečiai. Net jeigu neturime ką slėpti, vargu ar norėtumėm, kad institucijų ir įstaigų turima informacija apie visus mūsų asmeninio gyvenimo aspektus būtų lengvai prieinama bet kuriam besidominančiam.

Kita priežastis, dėl kurios Migracijos departamentas negali komentuoti sprendimų konkrečiose bylose, yra Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas bendras reikalavimas prašymus suteikti prieglobstį nagrinėjančioms institucijoms – užtikrinti konfidencialumo principo laikymąsi. Tokio reikalavimo tikslas – išvengti situacijų, kai apie prašymo suteikti prieglobstį pateikimą sužino tariamas „persekiotojas“, o tai ypač aktualu, kai prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje liko jo šeimos nariai, kurie gali nukentėti paviešinus tokią informaciją. Pasaulyje egzistuoja nemažai represinių režimų, kurie gan nepalankiai vertina atvejus, kai jų aukos pabėga iš šalies ir, pasiekę saugią valstybę, viešai prabyla apie režimo vykdomus nusikaltimus. Pasitaiko ir atvejų, kai žmonės iki išvykimo iš šalies gyvena nuolatinėje baimėje, slėpdami savo tikrąsias pažiūras ar savybes, ir atskleidžia jas tik atvykę į prieglobsčio valstybę. Jeigu šiandien būtų viešai paskleista informacija, kad toks žmogus dėl tokių priežasčių kreipėsi prieglobsčio Lietuvoje, o jau rytoj jo tėvai, likę kilmės šalyje, būtų nužudyti dėl sūnaus ar dukters poelgio, kas prisiimtų atsakomybę? Lietuvos žiniasklaida? Vargu. Būtent todėl šiuo atveju prioritetas suteikiamas asmens interesams, o ne visuomenės informavimo poreikiui.

Perkėlimo procesų kontekstas yra visiems mums puikiai žinomas. Karai Artimuosiuose Rytuose, skęstančios valtys su šimtais žmonių, perpildytos pabėgėlių stovyklos, greitkeliais einančios žmonių kolonos ir valstybių statomos tvoros nuo migrantų – šiuos kraupius vaizdus ištisus metus kasdien matėme žiniose. Staiga tai, kas vyko kažkur tolimajame pasaulio kampelyje, už tūkstančių kilometrų nuo mūsų namų, tapo mūsų pačių realybe, mūsų gyvenimo dalimi. Nenuostabu, kad Europos gyventojų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė – vieni šiltai pasitikdavo atvykstančius migrantus, kiti protestuodavo prieš jų įsileidimą, kol pagaliau patys minėti įvykiai tapo vien tik fonu dažnai diametraliai priešingai, tačiau vienodai agresyviai politinei retorikai, kuri pasidarė tik aršesnė prasidėjus prieglobsčio prašytojų perkėlimui iš Italijos ir Graikijos į kitas Europos Sąjungos valstybes. Politikams pasinėrus į nesibaigiančias diskusijas „UŽ ar PRIEŠ“ „pabėgėlių“ perkėlimą, liko nuošaly tiek paties perkėlimo proceso tikslas, tiek jo turinys, tiek perkeliamų žmonių, kuriuos visi esam įpratę klaidingai vadinti „pabėgėliais“, tikrasis teisinis statusas priimančiojoje valstybėje, mūsų atveju – Lietuvoje. Būtent šiems perkėlimo proceso aspektams skirtas šis pranešimas.  

Turbūt būtų teisinga pradėti nuo to, kad remiantis 1948 m. Visuotine žmogaus teisių deklaracija kiekvienas žmogus turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo. Pasinaudodami šia savo teise, žmonės, ieškodami prieglobsčio, atvyksta į Europos Sąjungos valstybes, kurios, savo ruožtu, vadovaudamiesi prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais ir nustatytais kriterijais, privalo kiekvieno tokio žmogaus kreipimąsi dėl prieglobsčio įvertinti ir nuspręsti, ar jam gali būti suteikta tarptautinė apsauga (prieglobstis). Apie šių procedūrų turinį ir suteikiamas tarptautinės apsaugos formas jau rašėme. Pasaulyje nėra prieglobsčio sistemų, kurios būtų pakankamai lanksčios ir galingos, kad vienu metu priimtų neribotą skaičių prieglobsčio prašytojų. Kai prašančių prieglobsčio žmonių skaičiai žymiai viršija valstybės prieglobsčio sistemos pajėgumus, tokia sistema tampa neveiksminga, prieglobsčio prašytojams skirtų apgyvendinimo vietų neužtenka, o neišnagrinėtų prašymų skaičius vien auga, nes sprendimai dėl jau pateiktų prašymų suteikti prieglobstį priimami lėčiau, negu gaunami nauji prašymai. Būtent tokioje padėtyje dėl precedento neturėjusio prašytojų antplūdžio pernai atsidūrė kelios Europos Sąjungos valstybės, pirmiausia – Italija ir Graikija. Kai tapo akivaizdu, jog minėtos šalys tikrai nesugebės susitvarkyti su tokiais prieglobsčio prašytojų srautais, o esama situacija taip pat pradėjo kelti grėsmę kitų valstybių prieglobsčio sistemoms, nes, susidūrę su Italijos ir Graikijos prašytojų priėmimo sistemų neveiksmingumu, žmonės pradėjo masiškai vykti toliau – į kitas Europos šalis, Europos Sąjungos lygiu buvo susitarta dėl priemonių, skirtų padėti Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms įveikti prieglobsčio prašytojų antplūdžio padarinius. Šių patvirtintų priemonių pagrindinis elementas – prieglobsčio prašytojų perkėlimas iš Italijos ir Graikijos į kitas Europos Sąjungos valstybes, kurios taptų atsakingos už jų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą. Kitaip tariant, vadovaudamiesi bendru principu, jog kiekvienas prašymas suteikti prieglobstį turi būti tinkamai išnagrinėtas ir dėl kiekvieno tokio prašymo turi būti priimtas pagrįstas sprendimas, Europos Sąjungos valstybės, įskaitant Lietuvą, įsipareigojo pačios išnagrinėti tuos prašymus, kuriems nagrinėti Italijai ir Graikijai pritrūko pajėgumų.   

Būtent todėl į Lietuvą perkeliami žmonės atvyksta „prieglobsčio prašytojų“, o ne „pabėgėlių“ statusu. Atvyksta tam, kad jų prieglobsčio prašymai būtų tinkamai išnagrinėti, tikėdamiesi, kad jiems bus suteikta tarptautinė apsauga. Teisiniu požiūriu prieglobsčio prašytojas – siras, perkeltas iš Graikijos, niekuo nesiskiria nuo lygiai tokio pat prieglobsčio prašytojo – siro, savarankiškai atvykusio į Lietuvą iš kitos valstybės. Tiek vienam, tiek kitam būtina praeiti visas procedūras, susijusias su prieglobsčio prašymo nagrinėjimu, kurių metu abiems taikytini tie patys reikalavimai, tie patys vertinimo kriterijai ir standartai, apie kuriuos jau rašėme. Visiškai natūralūs klausimas – kam to reikia, juk visi puikiai žinome, kas vyksta Sirijoje? Be abejo, didžiajai daliai sirų būtų suteiktina papildoma apsauga, kaip bėgantiems nuo karo. Tačiau toks sprendimas negali būti priimtas, neįvertinus prieš tai, ar kiekvienam iš jų dėl individualių priežasčių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Iš Sirijos (ir Irako) bėga skirtingų konfesijų, skirtingų tautybių ir profesijų žmonės, todėl jų prašymų nagrinėjimas reikalauja individualaus darbo su kiekvienu prieglobsčio prašytoju, tinkamo kiekvieno jų individualios padėties vertinimo įvykių kilmės šalyje kontekste. Jeigu, atlikus visas reikiamas procedūras, nusprendžiama suteikti tokiam žmogui prieglobstį Lietuvoje, prasideda jo integracija į Lietuvos visuomenę, jis mokosi valstybinės kalbos, padedama jam įsikurti, susirasti darbą. Kadangi šių Migracijos departamento parengtų pranešimų vienas iš užsibrėžtų tikslų yra ne tik informuoti, bet kartu išsklaidyti tam tikrus mitus, šioje dalyje norėtumėm akcentuoti tai, kad:  

Į Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos valstybių perkeliami ne „pabėgėliai“, o „prieglobsčio prašytojai“, kurių prašymų suteikti prieglobstį iki atvykimo į Lietuvą jokia kita valstybė nenagrinėjo ir nevertino, ar jiems gali būti suteiktas „pabėgėlio“ statusas. Perkėlimas savaime jokiu būdu neprilygsta prieglobsčio suteikimui. 

Prieglobsčio prašytojai į Lietuvą perkeliami ne siekiant juos „integruoti“, o tam, kad jų prieglobsčio prašymai būtų tinkamai išnagrinėti, nes būtent toks yra mūsų valstybės prisiimtas įsipareigojimas.

Užsieniečių "kelias" perkėlimo procese (schematinė iliustracija).