Nepaisant 2004 m. sugriežtintų imigracijos sąlygų ir reikalavimų, 2008 m. į Nyderlandus imigravo apytikriai 140 tūkst. asmenų, iš jų daugiausia buvo vadinamųjų importuotų žmonų (15,330 tūkst.) ir atvykėlių iš Rytų Europos šalių. Tarp „importuotų“ žmonų daugiausia buvo Turkijos ir Maroko piliečių. Imigracijos ministras Eberhardas Van Der Laanas nurodė, kad imigrantai rado būdų, kaip apeiti griežtas taisykles. Pavyzdžiui, asmenys, turintys Olandijos pilietybę, trumpam laikotarpiui išvyksta gyventi ir dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, ten susituokia su trečiųjų šalių pilietėmis ir persikrausto kartu gyventi į Nyderlandus. Čia jie jau atvyksta ir apsigyvena pagal ES, o ne Olandijos teisės aktų reikalavimus, kurie yra griežtesni. E. Van Der Laan abejoja, kad šalis sugebės integruoti visus praeitais metais atvykusius imigrantus. Ministras ketina numatyti priemones, kurios pažabotų migrantų, atvykstančių dirbti nekvalifikuoto darbo, antplūdį.

    

2009 m. birželio 12 d. pranešime, skirtame Nyderlandų imigracijos ministrui Nebahatui Albayrakui, Jungtinių Tautų vaikų fondas (toliau – JTVF) įspėjo, jog gyvenimo sąlygos užsieniečių registracijos centruose, kuriuose gyvena prieglobsčio prašytojų vaikai, neatitinka JT vaiko teisių apsaugos konvencijos nuostatų. Vienas iš esminių pažeidimų yra tai, kad vaikai per ilgai gyvena užsieniečių registracijos centruose. Dėl minėto pranešimo, atlikdami tam tikrą tyrimą, JTVF darbuotojai bendravo su vaikais, išgyvenusiais viename tokių centrų penkerius metus. JTVF pabrėžė, kad tokie vaikai jaučia socialinę atskirtį, t. y. jiems trūksta informacijos apie mokyklas, sporto klubus ir kt., todėl jiems sudėtingiau susirasti draugų, siekti gerų rezultatų.  

  

2009 m. birželio 15 d. dar dešimt pabėgėlių iš Maltos buvo perkelti į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 2008 m. gegužės mėn., t. y. kai JAV ambasada Valetoje pradėjo įgyvendinti ilgalaikę pabėgėlių perkėlimo programą, daugiau kaip 260 pabėgėlių, atvykusių į Maltą, buvo perkelti į JAV.

 

Europos valstybių vadovai 2009 m. birželio 18 d. – 19 d. Briuselyje pareiškė didelį susirūpinimą dėl dramatiškos padėties Viduržemio jūros regione ir susitarė dėl priemonių, skirtų padėti šio regiono valstybėms narėms spręsti problemas, susijusias su ypač išaugusiu nelegalių imigrantų srautu, ir užkirsti kelią tolesnėms tragedijoms. Pastarojo meto įvykiai Kipre, Graikijoje, Italijoje ir Maltoje patvirtina, kad būtina skubiai vykdyti veiksmingesnę nelegalios imigracijos prevenciją ir intensyviau kovoti su ja prie ES pietinių jūrų sienų, kad ateityje būtų užkirstas kelias skaudiems įvykiams. Itin svarbu, kad Europa imtųsi tvirtumo, solidarumo bei bendros atsakomybės principais grindžiamų ryžtingų atsakomųjų veiksmų, vadovaudamasi Europos imigracijos ir prieglobsčio paktu bei visuotiniu požiūriu į migraciją. Jų įgyvendinimą būtina paspartinti, pirmiausia bendradarbiavimo su kilmės ir tranzito šalimis srityje. Atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusią sunkią padėtį, būtina greitai įdiegti ir įgyvendinti konkrečias priemones. Europos Vadovų Taryba ragina taikyti savanoriškas priemones, tarptautine apsauga besinaudojantiems asmenims, esantiems valstybėse narėse, kurioms iškyla ypatingų sunkumų, ir itin pažeidžiamiems asmenims. Taryba palankiai vertina Komisijos ketinimą imtis iniciatyvų šiuo klausimu, pradedant Maltai skirtu bandomuoju projektu. Ji primygtinai prašo Tarybos bei Europos Parlamento susitarti, kad būtų galima skubiai įsteigti Europos prieglobsčio paramos biurą. Europos Vadovų Taryba pabrėžia, kad būtina daugiau dėmesio skirti FRONTEX koordinuojamoms sienų kontrolės operacijoms, aiškiai nustatyti, kokie turi būti pradiniai veiksmai bendrai patruliuojant bei išlaipinant išgelbėtus asmenis ir dažniau naudotis jungtiniais asmenų grąžinimo skrydžiais. Atsižvelgdama į tai, ji ragina imtis ryžtingų veiksmų, skirtų veiksmingai kovai su organizuotu nusikalstamumu ir nusikalstamais tinklais, užsiimančiais prekyba žmonėmis. Europos Vadovų Taryba pabrėžia, jog būtina daug aktyviau bendradarbiauti su pagrindinėmis kilmės ir tranzito šalimis. Ji ragina Komisiją išnagrinėti konkretaus bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis galimybes, laikantis ankstesnių Tarybos patvirtintų įgaliojimų. Viena iš ES bendros išorės politikos užduočių turėtų būti readmisijos susitarimų veiksmingumo didinimas. Prioritetas – užbaigti derybas dėl EB readmisijos susitarimų su pagrindinėmis kilmės ir tranzito šalimis, pavyzdžiui, Libija ir Turkija; kol jos nebaigtos, turėtų būti tinkamai įgyvendinami galiojantys dvišaliai susitarimai.

 

2009 m. birželio 20 d. dauguma nelegalių migrantų, dalyvavusių 79 dienų bado streike Beguinage bažnyčioje Briuselyje (Belgija), paskelbė streiko pabaigą. Pasak parapijos dvasininko Danielio Alliet, migrantai nenorėjo, kad jų vaikai liktų našlaičiais. Grupė protestuotojų, kurią apytikriai sudarė 230 asmenų, įskaitant vaikus, užėmė minėtą bažnyčią 2009 m. sausio 20 d.

 

Ne kartą buvo įrodyta, kad migrantų antplūdį Ispanijoje lemia ne šalies ekonominė padėtis ar įsidarbinimo galimybės, o geros klimato sąlygos. 2009 m. birželio 21 d. į Andalūzijos paplūdimius valtimis atplaukė apytikriai šimtas migrantų, tarp kurių daugiausia buvo asmenų iš Šiaurės Afrikos. Nuo šių metų pradžios iki šiol į Ispaniją jau imigravo 1,485 tūkst. asmenų.  

 

2009 m. birželio 23 d. Aukštos kvalifikacijos migrantų programos forumas (angl. Highly Skilled Migrant Programme) apkaltino Didžiosios Britanijos imigracijos departamento darbuotojus, kad šie ne su ES aukštos kvalifikacijos darbininkais imigrantais, daugiausia azijiečiais, elgėsi kaip su nusikaltėliais. Užsieniečiai paprastai būdavo apklausiami grįžę į Didžiąją Britaniją po atostogų savo kilmės šalyje. Indijos gydytojas Sujitas Nairas, pastaruosius devynerius metus dirbęs Didžiosios Britanijos valstybinėje sveikatos apsaugos tarnyboje (angl. National Healt service) pasakojo: „Glasgo oro uosto imigracijos darbuotojas bei šalia buvęs policininkas apipylė mane klausimais, nepaisydami to, kad aš turėjau leidimą likti DB neribotą laiką. Aš buvau gąsdinamas ir pasijutau labai nepageidautinas“. Buvo klausiamas „Kodėl tu nusprendei atostogauti 40 dienų?“, „Kodėl tu dirbi šį darbą?“, „Kodėl negali susirasti darbo kitoje srityje?“, „Ar tu vedęs?“ ir kiti. Minėto forumo direktorius Amit Kapadia informavo, kad jo vadovaujama organizacija dėl užsieniečių nusiskundimų jau įspėjo Didžiosios Britanijos sienos apsaugos tarnybą, tačiau pastarosios pasiaiškinimas buvo „nepakankamas“.  

2009 m. liepos 2 d. Europos Komisija paskelbė gaires, paaiškinančias ES piliečių ir jų šeimos narių, kurie nėra ES piliečiai, teisę nuolat gyventi ES valstybėje narėje. Naujosiose gairėse tvirtinama, jog ES valstybės narės gali reikalauti, kad ES pilietybės neturintys sutuoktiniai turėtų vizą, bet taip pat nurodoma, kad valstybių narių valdžios institucijos turi ją išduoti sutuoktiniams. ES valstybės narės gali tirti įtariamus fiktyvių santuokų atvejus, bet tik remdamosi aiškiai apibrėžtais kriterijais. Kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į visas aplinkybes. Asmenis galima išsiųsti tuo atveju, jeigu jie kelia grėsmę šalies „svarbiausiems interesams“. Judėjimo laisvė gali būti apribota ir visuomenės saugumo sumetimais.

Remiantis Triničio kolegijoje (Airija) dirbančios ekspertų grupės neseniai atlikto tyrimo duomenimis, migrantai darbininkai, nepaisant blogėjančios Airijos ekonominės padėties ir to, kad jie praranda turėtą darbą, neskuba grįžti į savo kilmės šalis. Migrantų karjeros ir Siekių Projekto (angl. Migrant Careers and Aspiration Project) tyrėjai išsiaiškino, kad migrantai darbininkai, nenorėdami prarasti darbo, yra pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą, daugiau darbo valandų ir mažesnės kvalifikacijos darbus. Nedarbo lygis tarp imigrantų iš Rytų Europos siekia 20 proc., t. y. bedarbių rytų europiečių yra dvigubai daugiau nei Airijos piliečių. 

2009 m. liepos 8 d. spaudos agentūra EFE pranešė, kad grupė Indijos piliečių, kurie prieš 15 mėnesių, bandydami išvengti repatriacijos, išvyko iš Užsieniečių registracijos centro Seutoje (Ispanija), iki šiol gyvena miškuose. Ispanijos valdžios atstovai pasiryžę minėtus nelegalius migrantus grąžinti į jų kilmės šalį, tuo tarpu migrantai pasiryžę likti Seutoje, vildamiesi, kad anksčiau ar vėliau jiems bus leista likti Ispanijoje. Minėti indai yra iš 77 asmenų grupės, kurie 2007 m. gruodžio mėn. Užsieniečių registracijos centre susitiko su Indijos diplomatų delegacija, siekusia nustatyti nelegalių migrantų tapatybę bei išduoti jiems readmisijos dokumentus. Netrukus po šio susitikimo 54 iš jų išvyko iš Centro, bandydami išvengti grąžinimo į kilmės valstybę.  

2009 m. liepos 9 d. Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C-272/08, Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę. Buvo nuspręsta, jog nepriėmusi per nustatytą terminą visų būtinų įstatymų ir kitų teisės aktų 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvai 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.  

2009 m. liepos 13 d. Ispanijos ir Graikijos ministrai pirmininkai Jose Luisas Rodriguezas Zapatero ir Costas Karamanlis, Madride surengė spaudos konferenciją, kurioje paskelbė, jog Ispanija nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. nuo tada, kai pradės pirmininkauti ES, stiprins ES šalių narių bendradarbiavimą kovoje su neteisėta migracija į Pietų šalis. Madridas ketina didinti ES išorės sienų valdymo agentūros „Frontex“ vaidmenį bei sudaryti daugiau ES readmisijos susitarimų su nelegalius migrantus siunčiančiomis šalimis. P. Zapatero nurodė, kad į tuos susitarimus taip pat bus įtrauktos bendradarbiavimo programos, skirtos skatinti siunčiančiųjų šalių socialinį bei ekonominį augimą, padėsiantį sumažinti migracijos stūmimo veiksnius.     

2009 m. liepos 15 d. Švedijos migracijos departamentas paskelbė, kad teisėjui Hansui-Olai Martenssonui uždrausta atstovauti prieglobsčio prašytojams. Šio teisėjo rasistinės pažiūros buvo atskleistos iš vietinio laikraščio birželio mėn. (žr. MNS, liepos mėn., 2009). Jis siūlė inter alia uždaryti užsieniečių registracijos centrus centrinėje ir pietinėje Švedijos dalyse bei pastarųjų „gyventojus“ išsiųsti į šalies tolimąsias šiaurines provincijas, t. y. į Norlandą bei Laplandiją, kurioms dažniausiai būdinga žema oro temperatūra. Pasak H. O. Martenssono, „tenai jie galės integruotis, išmokti švedų kalbos, „deislamizuotis“ ir būti laimingi“. H. O. Martenssonas bergždžiai mėgino įrodyti, kad sugebėjo atskirti savo asmeninį požiūrį nuo profesinės atsakomybės. Migracijos departamento direktorius Mikaelis Ribbenvikas paaiškino, kad H. O. Martenssonas savo išsakytomis replikomis prarado pasitikėjimą.   

Remiantis 2009 m. liepos 21 d. paskelbtais apklausos rezultatais, Rytų Vokietijoje juntama didelė ksenofobija. Minėto tyrimo metu buvo apklausti apytikriai 1,9 tūkst. Rytuose gyvenančių vokiečių. Iš 40 proc. respondentų „visiškai pritarė“, kad Vokietijoje yra per daug užsieniečių ir mano, kad jų skaičius turi būti sumažintas, kita dalis, t. y. 34 proc., teigė tam „iš dalies pritariantys“. Nedarbas Rytų Vokietijoje yra dvigubai didesnis nei Vakaruose.

              Šaltinis: Migration News Sheet, 2009 m. rugpjūčio mėn.